Rašymo pratimas (RP) 1

Architektūros įstatymo taikymas

Įsigaliojus architektūros įstatymui, profesinėje bendruomenėje buvo daug džiūgavimo. Pagrindinė to priežastis – galimybė architektūros kokybę prieš užsakovą ginti deklaruojant ne savo asmeninį estetikos supratimą, o įstatymo raidę. Kaip bebūtų apmaudu, šiandien panašu, ta raidė ima atsisukti prieš patį architektą. Pasiremdami pakankamai abstrakčiais Architektūros įstatyme įtvirtintais architektūros kokybės kriterijais, visuomenės ir savivaldos atstovai pradeda lengva ranka švaistytis kritika – „Šis projektas neatitinka architektūros kokybės kriterijų“, suprask – man negražus. Kaip atsakyti į šią kritiką ? Teoriškai architektas, kaip atestuotas profesionalas, atsakingas, be kita ko, būtent už architektūros kokybę, galėtų atsakyti tuo pačiu: „Mano pateikti sprendiniai, atitinka įstatyme numatytus architektūros kriterijus“. Tokia diskusija, vos prasidėjusi užstrigs patinėje situacijoje. Tai geriausiu atveju. Blogiausiu – architektas bus pavadintas arogantišku savimyla ir pasiųstas galvoti iš naujo. Tačiau net jei abi konflikto pusės pasitelks profesionalius argumentus, atsakymas į klausimas kas geriau – kontrastas ar niuansas, modernizmas ar postmodernizmas, stiklas ar betonas, greičiausiai nebus rastas.

Visuomenės dalyvavimas projektavimo procese yra gerai, savivaldybės patikra yra gerai, tačiau projekto atitikimą Architektūros įstatyme nustatytiems architektūros kokybės kriterijams, gali įvertinti tik profesionali LAS arba LAR ekspertų taryba.

Dienos frazė

<…> “Tu gabus ir kietas. Bet tai nuomonė, o ne garantija…“

Kaunietis A.K.

Gražūs dalykai

Susikaupimas kirpėjos akyse.

Svečiuose pas S.K.

<…> Mano suprantimu, lietuvių meno nacionalinis charakteris visų pirma turi būti reiškiamas harmonija, ramumu, sugebėjimu užpildyti visą lapą, jeigu kalbama apie grafiką. Mes sakome, kad Čiurlionis – nacionalinio charakterio lietuvių menininkas. O juk jo kūryboje liaudies meno formos elementų ar motyvų labai negausu. Pagaliau nacionalinė kultūra – tai visų pirma individualybių suma.<…>  S.K. 1968

Tegul jie ir toliau ieško nacionalinės architektūros. Man užteks ir tiek.

Hobis

Totalna Likvidacija

“Neimk tiek pinigų, mum tiek tikrai nereikės“ – perspėjo Pati.
“Aš žinau, kad nereikės, bet paimsiu dėl viso pikto. Visų tikrai neišleisim“ – nuramino Pats.

Jo. Totalna Likvidacija.

Tačiau dėl tos pačios priežasties, dviejų savaičių trukmės medaus mėnuo praėjo įsimintinai ir padėjo atpalaiduoti įtemptas smegenų raukšles. Priešaky laukia sekinantis 1126 fotografijos vienetų demonstravimo visiems pageidaujantiems ritualas. Žinia, dažnai jau po antro seanso įsijungia automatinis įspudžių deklaravimo mechanizmas, kai mintinai imi atsiminti ne tik nuotraukų seką, bet ir komentarą prie kiekvienos iš jų. Užbėgdamas įvykiams už akių, pasidalinsiu lakoniškais fotoįspūdžiais, kurie nepretenduoja atspindėti nei mano nuotaikos atostogų metu, nei bendrai tvyrojusios nuotaikos.

Day1. Lenkija – Slovakija

Keliomis žvaigždutėmis turėtų būti įvertintas viešbutis, savo lankytojams patiekiantis vieno sluoksnio tualetinį popierių? Atsakymą kažkas nežinoma kalba ir įtartinu rašalu bandė užrašyti ant veidrodžio.

Day 2. Serbija (Belgradas)

Apgaulinga šiuolaikinė cerkvė iš gelžbetonio, su kupolu, kurį užkėlė kranas. Bet sąžiningai išspręsti vizualiniai kanalai. Būčiau mieliau iškeitęs į Nicolas Tesla muziejų.

Day 3. Makedonija – Graikija

Makedonijos sostinė Skopje – dar vienas nuoboduliu dvelkiantis didmiestelis. Vietos gyventojai tą dvelksmą matyt pajuto senokai, nes atgailaudami visą miestą nužarstė skulptūromis. Atsistojęs prie vienos, akimis gali suskaičiuoti dar dešimt. Ir taip be galo.

Day 4. Kamena Vourla

Toks kurortmiestelio iki kurio mus atvežė pavadinimas. Vos išlaipinę nuo prakaito ir bomžpakių prasmirdusius turistus neapsikentę vairuotojai puolė šveisti autobusą. Viešbutyje jau neršė Lenkų tautybės turistai. Turbūt ne sutapimas, kad restorano darbuotojoms ATR kalbos buvo akivaizdžiai gimtosios.

Day 5. Delfai – Hosios Loukas

Aplankėme Delfus, kur kadaise apsiuosčiusios gamtinių dujų antikinės moterys kliedėjo gyvenimo tiesas. Vietovė tokia didelė, kad nepaisydami turistų, ten vis dar zujo archeologai. Tiesa, veidų mums nerodė.

Day 6. Meteorai – Termopilai

Vaizdų atžvilgiu – kelionės kulminacija. Kaip beja ir kainų siuvenyrų parduotuvėje. Parduotuvėje, kurią mums primygtinai rekomendavo kelionės gidė. Gidė gėlėtomis kelnėmis.

Day 7. Skiathos sala

Fotkindamas save pražiopsojau delfinus kitoje laivo pusėje.Plaukdami kariavom su priešiškai nusiteikusiu laivu, kurio įgulą daugiausiai sudarė skusti ir raumeningi vengrų ultranacionalistai. Patrankų nebuvo, tai skraidė vandens pilni balionai.

Kelionės metu buvo gana linksma. Štai čia musų laivo kapitonas vaišina musų autobuso vairuotoją. Bet atgal grįžom.

Day 8. Atėnai

Nežinau ko buvo daugiau: griuvėsių ar pastolių. Kaip ir Vilniuje, be Akropolio daugiau nėra į ką žiūrėti.

Day 9. Kamena Vourla 2

Laisvadienis prieš išvykimą. Tualetinis popierius viešbutyje švelnus ir trijų sluoksnių. O jei kartais rulonėlis išsivyniotų, per langelį galima paprašyti kaimyninio kambario gyventojų, kad paskolintų. Juokai juokais, bet kaimynų užkietėjusių vidurių aimanas galima buvo girdėti aiškiau nei savasias. Su akvedukais graikai tvarkėsi sklandžiau. Day 10. Salonikai

Nieko. Nei nuotraukos nei skanaus maisto. Tiesa, pirmą kartą gyvenime paliečiau juodaodžio odą. Nieko rasistiško, bet faktas svarbus. Lyg to būtų negana, vos palikus miestą, sugedo autobusas. Puikus jausmas nejausti dėl to jokios atsakomybės ir mėgautis nežinia: sutaisys tuoj ar miegosim po tiltu ? Truko tris valandas.

Day 11. Vengrija (Szegedas)

Anksčiau aprašyti piratai turėjo šalikėlius su užrašais “ULTRAS OF SZEGED CITY“. Dėl garsiai neviešinamų priežasčių, visad malonu būti Vengrijoje. Prie trijų aukštų senamiesčio pripratusiai Vilniečio akiai, jauku kaip namuose. Bevaikščiodami aptikome Kudirkos jaunystėje skulptūrą.

Day 12. Lenkija – Lietuva

Grįžom.

Ne apie architektūrą

    Daugiau nei mažiau išgėręs dažnas dažnai taria: aš suprantu, kad esu apgirtęs ir elgiuosi kaip toks, bet panorėjęs galiu elgtis normaliai. Po to seka bandymas mediniais judesiais pavaizduoti blaivaus žmogaus judesius. Tą akimirką užplūsta sunkumo pojūtis: supranti galįs elgtis normaliai, bet tuo pat jauti, kad tai kainuoja daugiau nei įprasta pastangų, vos po kelių akimirkų ima stigti motyvacijos: galiu, bet kokia prasmė, galiu bet nenoriu, galiu betahghh…

    Giliam lėtiniam nuovargiui būdingi tokie pat simptomai: aš suprantu, kad esu pavargęs ir atrodau kaip toks, bet panorėjęs galiu dirbti normaliai. Po to seka bandymas mediniais judesiais pavaizduoti žvalaus žmogaus darbą. Tą akimirką užplūsta sunkumo pojūtis: supranti galįs dirbti normaliai, bet tuo pat jauti, kad tai kainuoja daugiau nei įprasta pastangų, vos po kelių akimirkų ima stigti motyvacijos: galiu, bet kokia prasmė, galiu bet nenoriu, galiu betahghh…

    Daugiau nei mažiau pavargęs dažnas dažnai eina išgerti.

    Vairuoti pavargus, blogiau nei vairuoti išgėrus.

Metaforizmai

Daina tai neypatinga, bet niekad anksčiau į pavadinimą dėmesio neatkreipiau.

Tu didelis Japonijoj…Tomaševski…pavyzdžiui.

Vaikų kvailinimo strategija

“Vaikų aikštelės daromos tolygiai visoje gyvenamojo komplekso teritorijoje. <…> Vaikų žaidimų įrenginiai turi estetiškai auklėti: jie turi būti patrauklių, įvairių formų, nesikartojančių toje pačioje gyvenamojoje zonoje, padarytos iš vietinių medžiagų (medžio, betono), artimos abstrakčiai skulptūrai.“

Šešelgis K., Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai., Vilnius, Mintis, 1975, p. 221.

Griūna kosminiai laivai betono.
Pasakų pilis iškyla: sostas plastikinis.

X & I

Visai netikėtai tapau tarpgalaktinės parodos, kodiniu pavadinimu “X&I“, dalyviu. Džiugu, kad griežtai apibrėžtoje dešimties darbų kvotoje atsirado 1/9 vietos ir mano kompiuterinės grafikos priemonėsmis atliktam meno kūriniui. Kitą vertus, meniniu požiūriu, parodos kartelė buvo užkelta į dviejų centimetrų virš žemės paviršiaus lygį. Tai tarsi ir nėra kuo didžiuotis. Negana to, dar reikėjo sumokėti 14 lt perspausdinant kūrinį, nes orginalas buvo susiraukšlėjęs dėl senatvės.

Pagrindinis parodos sumanymas – impulsas buvo žinia, kad ISM ir MRU studentų daryklos į savo programas sumanė (prieš keletą metų) įtraukti meninio ugdymo paskaitas, siekiant iš racionalumo gniaužtų išlaisvinti ten užstrigusius teisininkus ir ekonomistus. Tai yra sveikintina iniciatyva. Parodoje ISM ir MRU studentų darbai buvo eksponuojami kaip šio sumanymo rezultatas, o VGTU Architektūros fakulteto  IR VDA Kauno dailės fakulteto studentų darbai buvo eksponuojami… siekiant…siekiant… hm… Parodyti, kad menines specialybes pasisrinkę ir studijuojantys jaunuoliai (-ės) moka gražiau piešti ir tapyti? Nesvarbu.

Nepaisant pavadinimo, įdomioji dalis buvo parodos atidarymo proga surengta konferencija „Vizualinės raiškos vaidmuo kūrybingumo ugdyme“. Įdomioji, nes stumtelėjo susimastyti. ISM’e dėstantis tapytojas, iš veido panašus į Brazauską ir nešiojantis Brazausko pavardę ant lentos piešė kairiojo ir dešiniojo smegenų (visatos) pusrutulių schemą, mėlynai nuspalvindamas racionaliąja pusę ir raudonai kūrybiškąją. Visi puikiai žinom, ar bent esam girdėję šį skirstimą. Visi puikiai žinom ir tai, kad aplink yra žmonių menininkų ir žmonių matematikų.  Įdomu, o tam tikra prasme ir natūralu, kad vieni nebando turėti nuomonės kitų sferoje. Tačiau pasirodo, bandymai yra įmanomi. Vienas ISM studentas, atėjęs skaityti pranešimą, drąsiai pareiškė: esu mėlynojo – racionaliojo pusrutulio atstovas. Meno niekada nemėgau ir visiškai jo nesupratau. Į meną žiūrėdavau dažniausiai galvodamas tik apie tai, kiek ilgai žmogus turėjo prie savo darbo sėdėti ir kam jis tai darė, negi neturėjo ką veikti? Bet paskaitos metu pabandžiau pasinaudoti savo meniniu pusrutuliu <…> Ir jis pasakojo apie tai, kaip jam sekėsi, ir kaip ilgainiui ėmė kažką apie meną suprasti. Buvo įdomu klausyti kaip jis kalba, ne todėl, kad turėjo ką pasakyti, bet todėl, kad bandė. Susimasčiau, kad gyvenime niekada nėra tekę girdėti racionaliojo tipo žmogaus, rimtai kalbant apie kūrybinę, meninę veiklą. Išskyrus vieną kartą, kai kolega publicistas V. K. picerijoje, prie staliuko berods nuoširdžiai domėjosi ir bandė suprasti kompozicijos sąvoką. Be abejo, apie vamzdį prie Neries, rimtai kalbėti geba visi, tačiau tai dažniausiai atsiremia į politinį arba finansinį aspektą, reziumuojant tipiniu “nesuprantu tokio meno“ koziriu. Visais atvejais, o tai natūralu, žmonės atsiriboja nuo temos, kuria jaučia netuį ką pasakyti, arba nuleidžia juokais. Niekada rimtai. Niekada su susidomėjimu.

Būtų galima oponuoti šioms mintims, sakant, kad meninio pusrutulio žmogus greičiausiai taip pat susiturėtų nuo replikų ir klausimų pokalbyje apie ekonomikos augimo tendencijų analizės metodų trūkumus ir skirtumus. Tačiau vis dėlto ši tema reikalauja konkrečių žinių ir išsilavinimo, kai tuo tarpu diskusija apie kūrinį arba kūrybą prašo tik pojūčio, įspūdžio ir iracionalios minties. Tam skirtų vadovėlių nėra. Išklausius pranešim,o buvo galima patikėti, kad visiškai racionalaus ir net sakyčiau sauso prado žmogus yra pajėgus suprasti meną. Tereikia tik tikslingo noro ir profesionalios Brazausko konsultacijos.

P.S. Čia tas darbas